Kodėl grįžti į Lietuvą? Kodėl negrįžti?
Giedrius klausia, kodėl “grįžau į Lietuvą”. Trumpas atsakymas - nežinau!
Kodėl būtų verta negrįžti? Priežasčių gana daug… Konkretus pavyzdys - gyvenant Vilniuje, gauni darbo pasiūlymą: dirbti Kaune arba Kopenhagoje (čia visai neišgalvotas pavyzdys). Praktiškai bet koks savam prote žmogus pasirinktų Kopenhagą:
Kas nors matėt, kaip šiais laikais Kaunas atrodo? (Atsakau: gana nykiai. Tiksliau, visiškai nykiai). Kas nors vaikščiojot vakarais Kauno gatvėmis vienas; koks jausmas? (Baisoka. Ir tuščia).
Kopenhagoje yra dviračiai, shawarmos, daug skirtingų ir visai nepiktų žmonių, net benamiai ir elgetos ten atrodo draugiški. Tiesiog žymiai geresnis jausmas.
Ką šiuo atveju gali pasiūlyti koks nors Kaunas? Apgriuvusio miesto įvaizdį, kurio reprezentacinėje gatvėje kas antras langas sako “išsikraustėme”, vakarais tuščia ir baisu, o savivaldybė net šviestuvų nesugeba pakeisti, ką jau kalbėti apie grindinį ir t.t.? Ar Kaunas turi bent kokią nors miesto viziją? Darbų, projektų planą? Iš čia (nuo mano sofos) žiūrint, panašu kad ne.
That said, aš grįžau. Na, tiesą sakant niekada ištisai ir nebuvau “išvažiavęs” - du metus dirbau Kopenhagoje, bet maždaug pusę laiko praleisdavau Lietuvoje, dirbdamas “iš namų”. Taigi nėra kažkokio grandiozinio grįžimo.
Bet kodėl - geras klausimas. Plakatai Kaune man sako, kad “ir Kaune gyventi galima”. Gal dėl to?
kaunas kaunas, miestas slaunas
bet tik tada kai sužinosi tu
kur dvylika kur trylika kur vokiečiai kur kalnas
tada ir susitiksim! tada ir susitiksim!
Va, turbūt dėl šito.
Turbut tame ir esme, kad nera grandiozinio gryzimo. Blogiausia buna, kai ilgiau negrizti i Lietuva, nes nuolatinis gryzimas (kad ir labai trumpam) susvelnina to kontrasto jausma. Labiausiai pasijaucia kai grizti po ilgo laiko. Tada buna labai nyku ir baisu. Baisu siuo atveju nebutinai reiskia baime - man tai dalinai yra “atsumiancios aplinkos” jausma.